Sveiki. Aš esu Beatričė Bernotienė, „Drąsos morkos” įkūrėja ir ambasadorė.
Drąsa nėra baimės nebuvimas. Tai gebėjimas veikti baimės akivaizdoje, kai keliai dreba, bet tavo vertybės stumia į priekį.
Kalbant apie save negaliu pasakyti, kad aš visą gyvenimą buvau drąsi.
Aš turiu nerimo sutrikimą. Būna dienų, kai mano visą kūną bado adatos: nuo akių obuolių iki kojų pirštų galiukų, pykina. Tada aš esu visiškai nedarbinga, negaliu susikaupti, mąstyti. Lyg to dar būtų maža, pradedu jausti kaltės ir gėdos jausmą.
Bet būtent čia ir gimsta tikroji drąsa. Tai nėra kova su nerimu. Drąsa yra tada, kai paimti nerimą už rankos ir vediesi kartu. Tu ištrauki savyje glūdinčią drąsą net tada, kai ji atrodo maža ir trapi kaip morka žiemą.
Ieškodama pagalbos išbandžiau viską: nuo vaistų iki šūsnies psichologinių knygų. Tačiau labiausiai man padėjo mindfulness – sąmoningumo praktikos. Jos išmokė mane išgirsti savo kūną, išbūti su pojūčiais ir juos priimti. Šiandien drąsa man yra pasirinkimas būti savimi, net kai nepatogu. Tai laisvė sugraužti savo nerimą pusryčiams vietoj to, kad leistum jam graužti tavo dienotvarkę.
Aš myliu žmones. Man patinka būti su žmonėmis. Per konsultacijas, mokymus matau, kaip žmonės save stabdo, riboja. Matau, kaip jie bijo. Girdžiu, kaip dreba jų balsas ar koja. Ir žinote ką? Drebulys nėra pabaiga. Tai drąsos pradžia, kuriai tiesiog reikia leidimo nubusti.
Todėl šiandien matau prasmę dalintis savo žiniomis, supažindinti žmones su sąmoningumo filosofija, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau laimingų žmonių, gyvenančių pilna krūtine ir kuriančių nuostabią Lietuvą.
Bet svarbiausia – aš noriu būti šalia tų, kuriems rankose drebės pieštukas. Drebulys nėra pabaiga. Tai drąsos pradžia, kuriai reikia leidimo nubusti.
Aš neturiu stebuklingos piliulės, bet turiu „Drąsos morką“ ir savo patirtį, kuri moko: net kai akyse juoda, galima išmokti matyti širdimi.
Ateik su drebančiu pieštuku – išeik su savo Drąsos morka