Sveiki. Aš esu Beatričė Bernotienė, „Drąsos morkos” įkūrėja ir ambasadorė.
Daugelį metų gyvenau automatizmu. Tenkinau kitų lūkesčius, nes norėjau būti matoma ir girdima. Rinkau įvairius sertifikatus, apdovanojimus. Bet net „Gerumo žvaigždė“ ar Metų jonavietės titulai neteikė džiaugsmo. Tai buvo lyg dar vienas bevertis magnetukas ant šaldytuvo.
Viskas pasikeitė mano kelionės į Vatikaną metu. Turėdama aukščio baimę aš vis dėl to kilau į Šv. Petro Bazilikos kupolą. Lipant laiptais save drąsinau – bus nuostabu pasigėrėti nuostabiais Vatikano vaizdais. Tačiau užlipus kupolo viršūnėje mane ištiko panikos priepuolis. Visi žmonės gėrėjosi Vatikano panorama. O aš žiūrėjau nuo kupolo tolyn ir nieko nemačiau. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, prakaitas tekėjo upeliais, o akyse buvo juoda. Galvojau, kad apakau. Man buvo taip bloga, kad galvojau, kad mirsiu. Kadangi esu su humoru nesusipykusi. Savo namiškiams tada juokavau – kaip gerai, mirsiu šventoje vietoje. Bet giliai viduje supratau, kad turiu neišspręstų reikaliukų.
30 metų auginu žmonių drąsą veikti.
22 metus dirbau pabėgėlių centre ir mačiau, kaip žmonės elgiasi kritinėse situacijose. Mačiau, kaip drąsos nebuvimas sukausto žmogų…. Jis nebegali veikti, priimti sprendimus, pamiršta save. Jis nebegali išnaudoti savo stiprybių. Taip kaip aš kupolo viršūnėje Vatikane. Visa tai jį nustumia į aukos ir prašytojo poziciją.
Galimybė stebėti pabėgėlių gyvenimus man buvo neįkainojama pamoka apie tai, kas nutinka, kai baimė laimi. Nes gyvenime aš irgi nebuvau drąsuolė. Iš tiesų, ilgą laiką gyvenau kaip robotas: ignoravau savo kūno reakcijas, bijojau jausti ir paniškai bijojau pasirodyti pažeidžiama. Ir šitą tiesą slėpiau net nuo savęs. Turėjau nerimo sutrikimą, bet nenorėjau pati to pripažinti. Būdavo dienų, kai mano visą kūną badydavo adatos: nuo akių obuolių iki kojų pirštų galiukų, pykino. Tada aš būdavau visiškai nedarbinga, negalėdavau susikaupti, mąstyti. Lyg to dar būtų maža, protas įjungdavo autopilotą ir užpildavo kaltės bei gėdos jausmu: „kodėl tu guli?“, „kodėl nesi stipri?“.
Ieškodama pagalbos išbandžiau viską: nuo vaistų iki šūsnies psichologinių knygų. Tačiau labiausiai man padėjo mindfulness – sąmoningumo praktikos. Jos išmokė mane išgirsti savo kūną, išbūti su pojūčiais ir juos priimti. Dabar žinau, kad tame adatų taške gimsta tikroji drąsa. Drąsa nėra nerimo nebuvimas. Drąsa yra gebėjimas eiti ranka rankon kartu su nerimu ir ištraukti savyje glūdinčią jėgą net tada, kai ji atrodo maža, trapi ir paslėpta giliai po žeme – kaip morka žiemą.
Aš myliu žmones. Per konsultacijas ir mokymus kasdien matau, kaip mes patys save stabdome, ribojame ir bijome. Girdžiu, kaip dreba mano klientų balsas, matau, kaip dreba keliai, jų kūnas, kai jie bando pasakyti pirmą sakinį angliškai arba priimti sunkų gyvenimo sprendimą. Žiūrėdama į juos, matau save prieš daugelį metų.
Todėl šiandien matau didžiulę prasmę dalintis savo žiniomis, Drąsos morkomis ir supažindinti žmones su sąmoningumo filosofija, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau laimingų, lengvai kvėpuojančių žmonių.
Aš noriu būti šalia tų, kuriems kalbant dreba balsas.
Aš neturiu stebuklingos piliulės, bet turiu „Drąsos morką“ ir savo patirtį, kuri moko: net kai akyse juoda, galima išmokti matyti širdimi.
Ateik su drebančiu pieštuku – išeik su savo Drąsos morka